Kūniškumas: nuo figūros prie teksto struktūros (Olgos Tokarczuk Bėgūnai)
Olgos Tokarczuk romanas Bėgūnai (Bieguni, 2007) pasižymi fragmentiška struktūra, žanrų ir motyvų įvairove, kurioje išsiskiria kūno tema. Jos analizė atskleidė, kaip turinio plotmėje veikianti kūniškumo izotopija dalyvauja aiškinant išraiškos plotmę, t. y. romano kompoziciją. Tad straipsnis prisideda prie literatūros semiotikoje nepakankamai tirto lauko – turinio semantikos ir poetikos sąveikos. Romane aptinkami ne tik keli žmogaus kūno pavidalai – įvairiais būdais keliaujantis, sergantis kūnas, konservuotos mirusio kūno dalys – bet ir skirtingos kūniškumo ideologijos, parodančios, kokiu būdu siejasi Tokarczuk kūrinio fragmentai. Straipsnyje pristatomos romane veikiančių personažų – piligrimų, bėgūnų ir anatomų – pasaulėvokos, kurios atsiskleidžia per santykį su judėjimu ir kūnu. Taip pat sprendžiama problema, kaip romane derinamos fenomenologinė ir mechanistinė kūno sampratos ir kaip priešingi veikėjų požiūriai įtraukiami į bendrą semantinį universumą. Personažų aksiologiją išreiškianti integralumo / dezintegracijos kategorija ir skirtingose istorijose atsikartojantys kūniški ryšiai parodė, kad Tokarczuk tekstas funkcionuoja kaip savotiškas kūnas, bei pasiūlė savitą literatūrinio teksto sampratą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.