Straipsnyje nagrinėjama sveikinimo atvirukų aversų reikšmės generavimo problema. Analizuojant sovietmečio Lietuvos naujametinių atvirukų reprezentatyvius pavyzdžius siekiama nustatyti, kaip atviruko averse derinami atvaizdas ir žodinis tekstas, kokias konfigūracijas sukuria tas derinys ir kokias reikšmes generuoja skirtingi atvaizdo ir žodinio teksto derinimo variantai. Žodinių tekstų ir atvaizdų analizei atlikti pasitelkiama greiminės semiotikos prieiga bei Tartu-Maskvos semiotikos mokyklos idėjos; santykiui tarp diskursų ir laikmenos nusakyti naudojamasi Jeano Marie Flocho ir Jacques’o Fontanille terminais. Averso konfigūracijos variantų analizė leidžia parodyti, kaip averse konstruojama sakymo instancija, koks diskursas atlieka kertinį vaidmenį generuojant averso reikšmes ir kokias funkcijas jis prisiima. Be to, tyrimas atskleidžia, kaip averso reikšmes veikia atviruko medžiaginės savybės ir specifinės diskurso sąrangos nulemtas kodų sudvigubinimas.