Mirtis ir rašymas lietuvių prozoje: J. Biliūnas, J. Aputis, S. Parulskis
Remiantis antroposemiotine prieiga (Edgaro Morino ir Algirdo Juliaus Greimo darbais) keliamas klausimas apie mirties nagrinėjimo literatūroje galimybes: kaip rašoma mirties perspektyvoje ir kaip suvokiamas pats rašymas? Teorinius svarstymus lydi praktinė analizė, kuria tiriama, kaip lietuvių literatūroje per tris skirtingas rašytojų kartas – Jono Biliūno, Juozo Apučio, Sigito Parulskio – keitėsi literatūrinio rašymo savivoka ir kaip ji susijusi su mirties įsisąmoninimu. Tyrimas parodė, kad individo santykis su mirtimi – tiek egzistencinis, tiek diskursyvinis – tiesiogiai determinuotas jo santykio su kolektyvu. Lygiai taip pat literatūrinė savivoka priklauso nuo rašančiojo santykio su savo bendruomene. Tai leido suabejoti Greimo semiotikoje paplitusia nuostata, esą kategorija /gyvastis vs mirtis/ generuoja tik individualų semantinį universumą. Be to, tyrime atsisakyta gyvasties / mirties priešpriešą laikyti vien logine, redukuojama į buvimo / nebuvimo priešpriešą, kaip tai daroma semiotikoje, antropologijoje, klasikinėje filosofijoje. Sekant Martinu Heideggeriu, ji laikoma egzistencine, nuo laiko patirties neatsiejama kategorija. Individualios (ne vien universalios) mirties sąmonės ir jos kuriamo diskurso nagrinėjimas parodė, kad laikas – atmintis ir jos įžodinimas – nėra atsitiktinis elementas, jis konstituoja naratyvinio diskurso poetiką.