Šiame straipsnyje aptariamos kelionės, mainai ir vertimai, siekiant atskleisti tarptautinį Algirdo Juliaus Greimo kūrybos poveikį, išryškinti svarbiausius veiksnius, prisidėjusius prie kalbininko ir semiotiko idėjų sklaidos užsienyje. Dauguma Greimo metodo tyrimų skirta būtent Prancūzijai, kur jis dėstė ir vadovavo tyrimų grupei, ir publikacijoms prancūzų kalba, kuria dažnai pirmiausia skelbė savo semiotinius darbus, o šioje studijoje orientuojamasi į jo atradimų plėtojimą kitose šalyse ir kitomis kalbomis. Sociokultūrinės istorijos, tarptautinių ryšių ir intelektinės istorijos elementai ryškina kontekstą, kuriame buvo plėtojamas Greimo projektas, ir jo paplitimą įvairiose šalyse. Prancūzijos santykiai su kitomis šalimis leidžia išskirti tris stambesnius vienetus, apibūdinančius Greimo projekto recepciją; kiekvienoje jų aptariami du pavyzdiniai regionai. Pirmiausia apžvelgiamos giminiškos Prancūzijai romanų kultūros, išsamiausiai Italija ir Lotynų Amerika. Antrajam vienetui priklauso šalys, nuolat esančios prancūzų visuomenės akiratyje – germanų kalbų teritorija (anglofoniška Amerika ir vokiškai kalbančios šalys). Trečiajai triptiko daliai priskirtos šalys, kurių santykiai su Prancūzija yra tolimesni. Greimo veiklos metais tai buvo Rusija-SSRS ir Kinija. Straipsnyje stengiamasi įvertinti, kokį poveikį Greimui priimti užsienyje darė institucinės struktūros, asmeniniai ryšiai, sociokultūrinė istorija ir kontekstas, taip pat prancūzų kalbos pedagoginis ir sociolingvistinis statusas. Pasaulinės Greimo kūrybos recepcijos analizė leidžia atskleisti veiksnius, nuo kurių priklauso semiotikos sklaida visame pasaulyje.