Kaip arabai savo klasikinėje epochoje vadino ir suvokė meilės pasiją: semiotinės analizės bandymas. Iš prancūzų kalbos vertė Kęstutis Nastopka
Šiame straipsnyje pratęsiama semiotinė analizė, pateikta straipsnyje, kurį 2014 m. išspausdino žurnalas Metai. Pirmiausia čia aptariamos 22 leksemos, kuriomis klasikinėje arabų kultūroje žymimi įvairūs meilės intensyvumo laipsniai. Paskui parodoma, kad aistra, įtraukdama įsimylėjėlio kūną ir sielą, galiausiai nustelbia protą, – tai apibendrinama pirmuoju semiotiniu kvadratu. Klasikinėje epochoje meilės aistra buvo vertinama ir kaip sunki liga, ir kaip didžiausia dorybė. Tai leidžia pasiūlyti kitus tris semiotinius kvadratus, atitinkančius įsimylėjusiųjų takus: nuo socialinės moralės iki amoralumo ar individualios moralės, nuo socializacijos iki atsiskyrimo. Galiausiai trumpai apžvelgiamas mistikų takas.