Psichosocialinių paslaugų onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems teikimą lemiantys veiksniai Lietuvoje
Onkologinių ligų gydymo kontekste vis labiau akcentuojamas psichologinių ir socialinių (psichosocialinių) sergančiųjų ir jų artimųjų poreikių tenkinimas. Psichosocialinės pagalbos paslaugos leidžia spręsti šių poreikių tenkinimo problemą. Tyrėjai ir ekspertai pažymi, kad psichosocialinės pagalbos paslaugų onkologinėmis ligomis sergantiems asmenims teikimas yra nepakankamas. Tyrimo tikslas – nustatyti veiksnius, kurie lemia nepakankamą šių paslaugų teikimą. Visų pirma sukurtas psichosocialinės pagalbos paslaugų teikimo modelis, kurio pagrindas – Jono Elsterio veiksmo modelis. Remiantis modeliu, išskirti šie psichosocialinės pagalbos teikimą lemiantys veiksniai: institucinis kontekstas, ekonominės galimybės, socialinės ir politinės preferencijos. Institucinio konteksto analizei buvo naudojama dokumentų analizė; ekonominių galimybių ir socialinių preferencijų analizei pasitelktas ekspertinis interviu ir antrinių duomenų analizė. Tyrimo rezultatai parodė, kad psichosocialinės pagalbos teikimas Lietuvos sveikatos politikoje yra institucionalizuotas. Nepaisant to, teikiant psichosocialinę pagalbą dominuoja ne pelno savanoriškas sektorius ir tai yra tiesiogiai susiję su tuo, kad viešųjų išteklių psichosocialinei pagalbai beveik neskiriama. Tyrimas parodė, kad skiriasi požiūris į tai, kas gali teikti psichosocialinę pagalbą. Socialinės preferencijos iliustruoja, kad daugiausia dėmesio gydant onkologines ligas skiriama medicininėms paslaugoms, o politinės preferencijos rodo, kad psichosocialinių paslaugų teikimas nėra prioritetinė sveikatos politikos kryptis.