Nemažai yra rašyta apie teatro scenos ir žiūrovų komunikaciją, tačiau apie kūrėjų ryšius, kūrybos komunikaciją išsamių studijų nėra. Straipsnyje dėmesys skiriamas kūrybos komunikacijos procesui, jo eigai, siekiama išsiaiškinti dailininko iniciatyvumo galimybes, jo kūrybos identifikaciją, nes scenografija sudaro tik dalį visos šiuolaikiname teatre kuriamos vaizdinės kalbos. Tyrinėjami teatro dailininko funkcijos ir jo tapatumo klausimai, kurie iškyla bendradarbiaujant. Analizuojamas įvairių profesijų dailininkų įnašas į teatro atsinaujinimo procesą, teatro dailės ryšiai su atlikėjo menu, santykiai su režisieriais, atskleidžiamas dailininko individualybės vaidmuo ir sąlygų reikšmė. Išsiaiškinama, jog tarpukario teatras dailininko dėka išbandė žanrų, raiškos galimybių įvairovę, įvertino dailininko iniciatyvumą ir savarankiškumą. Problema sprendžiama pasitelkus komunikacijos teorijas.