Galima išskirti tris metodologiškai skirtingu požiūrius, aiškinančius, kaip žinios yra plėtojamos organizacijoje. Pirmasis – tai tiesinis, arba linijinis, požiūris. Jo esmė – nuoseklus žinių plėtojimas kaip kumuliatyvus procesas, einant nuo „aš nežinau / nemoku prie aš žinau / moku. Antrasis – spiralinis požiūris. Čia žinių plėtojimas yra suprantamas kaip ciklas nuosekliai pereinant nuo vieno etapo prie kito. Labiausiai paplitusiu pavyzdžiu galėtų būti organizacijos mokymosi suformuotos vienos, dviejų ir trijų kilpų mokymosi koncepcijos.
Netradiciniu žinių valdymo literatūroje yra laikytinas dialektinis požiūris į žinių plėtojimą. Pagal šį požiūrį žinių plėtojimas yra trejybinis procesas. Į jį įeina tezės, antitezės ir sintezės kūrimas. Žinių plėtojimas suprantamas ne kaip nuoseklus, nepertraukiamas procesas, o kaip laiptuota struktūra, kai nuo vieno žinojimo laiptelio žengiama ant kito aukštesnio laiptelio. Ši žinių plėtojimo prielaida yra svarbi apibrėžiant žinių valdymo ypatybes organizacijose.
Skirtingos organizacijos plėtoja savo žinių tezes, jos įdeda skirtingą prasmę į tai, ką jos laiko žinančios, išmanančios, mokančios. Skirtingos žinojimo tezės, kuriomis vadovaujasi organizacijos, leidžia diferencijuoti organizacijas pagal žinių lygį. Žinojimo plėtojimas slypi individuose ir jų sąveikoje, organizacijos turėtų sudaryti sąlygas ne tik tezėms, bet ir antitezėms plėtoti. Kritinis požiūris yra esminis žinių plėtrai.