Erotikos ir pornografijos reguliavimas viešojoje sferoje nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje: Vilniaus atvejis (1990–1996)

Santrauka

Straipsnyje analizuojama erotikos viešojoje sferoje valstybinė kontrolė ir prižiūrinčių institucijų veikla 1990–1996 metais. Remiantis archyviniais dokumentais atskleidžiama, kokiais būdais Spaudos kontrolės valdybos komisija ir Vilniaus miesto etikos komisija kontroliavo erotikos sklaidą atkūrus nepriklausomybę ir kokiais kriterijais remdamosi šios institucijos vertino seksualizuotą turinį. Kaip viena esminių problemų formuojant nuoseklų erotinio ir pornografinio turinio reguliavimo teisinį diskursą iškyla erotikos ir pornografijos sąvokų neapibrėžtis ir jų niveliacija. Tyrime atskleidžiama, kad šios institucijos erotizuotą turinį dažniausiai siekė kontroliuoti pasitelkdamos tris argumentacinius modelius, kurie, nesant apibrėžtų erotinio pobūdžio medžiagos vertinimo kriterijų, užėmė jų vietą: 1) Tradicijos ir vertybių modelis; 2) Žinau, kai pamatau modelis; 3) Homoseksualumo grėsmės modelis. Tyrimo rezultatai rodo, kad Spaudos kontrolės valdybos ir Vilniaus miesto etikos komisijų darbe matoma ryški erotizuoto turinio kontrolės tendencija – tokį turinį iš esmės siekta ne tik reguliuoti (pavyzdžiui, remiantis nustatytu amžiaus cenzu), o bandyta ir eliminuoti. Laisvai interpretuojami teisiniai nutarimai ir sąvokų neapibrėžtumas XX a. 10 dešimtmetyje šioms komisijoms suteikė plačią autonomiją ir leido proaktyviai imtis savotiškų inkvizitorių ar moralės policininkų vaidmens.