Estų kibernetinio raštingumo įgūdžiai. Veikla ir politika, skatinanti žiniomis paremtą požiūrį į kibernetinį saugumą
Prasidėjus COVID-19 pandemijai žmonės daugiau laiko leido namie. Staiga, per naktį, šalys, bendruomenės, įmonės ir asmenys tapo priklausomi nuo kibernetinės erdvės. Dirbdami, apsipirkdami ir leisdami laisvalaikį tapome labiau pažeidžiami kibernetinėje erdvėje. Žmonės dėl žmogiškojo veiksnio tampa „raktu“ šiaip jau techniškai sunkiai įveikiamose sistemose – nusikaltėliai naudojasi žmonių godumu, emocijomis, laime ir t. t.
Nenuostabu, kad estai, palyginti su kitais europiečiais, kasdien vis aktyviau naudojasi internetu. Tačiau kaip Estijoje valstybiniu lygmeniu ir kibernetinio saugumo organizacijose lygmeniu yra didinamas gyventojų supratimas apie kibernetinį saugumą? Ką dar reikėtų padaryti, kad sumažėtų nukentėjusiųjų tarp paprastų piliečių, ir kaip apsaugoti įvairias svarbias viešas ir privačias organizacijas nuo jų darbuotojų elgesio, keliančio pavojų kibernetiniam saugumui, pasekmių? Kokį vaidmenį atlieka bibliotekos, skatindamos supratimą apie kibernetinį saugumą? Kibernetinėmis atakomis, duomenų vagystėmis ir duomenų saugumo pažeidimais siekiama žmogaus klaidos. Kibernetiniai nusikaltėliai tampa vis išradingesni. Svarbu suprasti, kad kibernetinio saugumo rizika gali būti valdoma ir švelninama, bet jos visiškai pašalinti negalima. Supratimo apie saugumą didinimas yra vienintelis veiksnys, galintis padėti sumažinti žmogaus pažeidžiamumo sukeltus saugumo pažeidimus.