Motinystės diskurso paraštėse: bevaikystė 1991–1996 m. Lietuvos moterims skirtuose žurnaluose
Užsienio mokslininkai pastebi, kad, nepaisant visuomeninio gyvenimo modernėjimo, kultūrinės nuostatos šeimos atžvilgiu keičiasi lėtai, o moterys išlieka glaudžiai susietos su motinystės vaidmeniu (McKennon Brody, Frey, 2017). Žiniasklaida turi galią reflektuoti visuomenėje vyraujančias nuostatas ir kartu jas keisti, taip mažindama visuomenės grupių stigmatizavimą. Nagrinėdami bevaikystės vaizdinius žiniasklaidoje, tyrėjai atranda pronatalinio diskurso dominavimą, kai visokeriopai remiama motinystė / tėvystė, o asmenys, ypač moterys, nesusilaukusios vaikų, vertinamos menkiau ir neretai yra stigmatizuojamos (Gibb, 2019; Grill, 2019). Tam, kad suprastume šiuo metu vyraujančias kultūrines nuostatas bevaikių moterų atžvilgiu ir galėtume analizuoti pokyčius lygindami su užsienio šalimis, svarbu turėti atskaitos tašką ir nagrinėti jas iš istorinės perspektyvos. Bevaikystės vaizdavimas Lietuvos žiniasklaidoje XX a. pabaigoje iki šiol nebuvo tyrinėtas. Mokslininkės (Marcinkevičienė, Praspaliauskienė, 1999; Maslauskaitė, 2001; 2002), nagrinėjusios vėlyvojo sovietmečio ir Nepriklausomybės atgavimo laikotarpio moterų žurnalus, daugiausiai dėmesio skyrė romantinių ir šeiminių santykių visuomenėje pokyčiams ir jų vaizdavimui žiniasklaidoje. Atlikus 224 straipsnių bevaikystės ir susijusiomis temomis iš 1991–1996 m. laikotarpio populiariausių moterų žurnalų ir savaitraščių kokybinę turinio analizę paaiškėjo, kad tuo laikotarpiu daugiausiai dėmesio skirta lytinio švietimo ir abortų prevencijos temoms, siekiant užpildyti moterų neišprusimo lytinės sveikatos srityje spragą. Gimstamumo mažėjimo fone motinystę siekta įtvirtinti kaip svarbiausią moteriškumo raišką, o nevaisingumas ir savanoriška bevaikystė buvo stigmatizuojami.