[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Nors etnografinio muziejaus po atviru dangumi idėja nėra nauja, kol kas mažai yra žinoma apie lankytojo sąveiką su mišria muziejaus aplinka. Etnografiniai muziejai po atviru dangumi yra hibridinės erdvės, pasižyminčios bendromis lauko vietovių ir patalpų viduje įrengtų muziejų savybėmis. Remiantis Gibsono (1979) aplinkos galimybių (angl. affordances) teorija, straipsnyje nagrinėjama, kaip lankytojai sąveikauja su etnografinių muziejų po atviru dangumi hibridine erdve ir kokiu būdu šis sąveikavimas komunikacijos formuojamas. Analizė paremta Baltarusijos valstybinio liaudies architektūros ir buities muziejaus (Aziarco, Baltarusija) ir Lietuvos liaudies buities muziejaus (Rumšiškės, Lietuva) lankytojų kokybiniu tyrimu. Duomenys buvo surinkti naudojant dalyvaujamąjį stebėjimą ir pusiau struktūruotus interviu su šių vietovių lankytojais. Straipsnyje taikoma konstruktyvistinė prieiga, o etnografinis muziejus suvokiamas kaip laisvo pasirinkimo aplinka, kurioje elgsenos modeliai susieti su instituciniu kontekstu ir lankytojų gebėjimu suprasti informaciją, kuri apibrėžė galimybes ir apribojimus sąveikai su muziejaus erdve. Tyrimas atskleidžia, kaip kultūrinė komunikacija sukuria lankymo scenarijų įvairovę ir etnografinių muziejų po atviru dangumi kaip kultūros paveldo vietovės, gamtos parko ir pramogų vietos suvokimus. Tyrimo išvados galėtų būti aktualios kultūros strategijos kūrėjams ir komunikacijos specialistams formuojant etnografinių muziejų po atviru dangumi kultūrinę, rekreacinę ir edukacinę politiką.