Gyvenimo pasakojimas: latvių poetė Veronika Strėlertė

Santrauka

Straipsnyje, pasitelkus „gyvenimo pasakojimo“ (Life writing) konceptą, susitelkiama į latvių poetės Veronikos Strėlertės (Strēlerte) savirefleksiją vaizduojant vaikystės prisiminimus bei į dviejų jai artimų žmonių – sūnaus Povilo Johansono (Pāvils Johansons) bei poetės Margitos Gūtmanės – atsiminimus apie ją, motiną ir poetę. Gyvenimo pasakojimo ir jo realizavimo atsiminimuose tyrimui svarbus amerikiečių literatūros ir autobiografinius pasakojimus tiriančių mokslininkių Sidonie Smith ir Julia Watson siūlomas instrumentarijus – sąvokos atmintis, patirtis ir tapatybė, glaustai pristatomas straipsnyje. Tyrinėjama motyvacija, paskatinusi poetą Strėlertę atsidėti vaikystės prisiminimų užrašymui, gilinamasi į realybės ir fikcijos santykį juose, pasakojimo apibūdinimą (autorės ar protagonistės balsas), daroma išvada, jog poetė pavaizdavo savo brendimo istoriją.

Kalbant apie atsiminimų autorius nurodoma, kas jiems yra bendra (priklausymas tai pačiai kartai) ir skirtinga (šeimos, motinos, namų jausmas), kas lemia jų požiūrį į poetės asmenybę. Johansono prisiminimai leidžia pažvelgti į jo šeimos – poetės motinos, kultūros istoriko, religijų tyrėjo ir eseisto tėvo Andrejaus Johansono – požiūrių ypatumus ir santykius su sūnumi. Iškalbus artimiausių tėvų giminaičių rato, egzilyje atsidūrusios latvių inteligentijos aprašymas svarbus kaip kultūros istorijos medžiaga. Atsiminimų knygoje Gūtmanė pasakoja apie Strėlertę kaip apie „paprastą mirtingą žmogų“, sukurdama gyvą ir pilnakraujį Strėlertės asmenybės vaizdą, praplėsdama egzilio išgyvenimo temą, svarbią ir jai kaip atsiminimų autorei, ir Strėlertei, pabrėždama Strėlertės nesugebėjimą įsišaknyti ir atrasti namus.

Strėlertės vaikystės prisiminimai svarbiai papildo latvių autobiografinės literatūros žanrą, o atsiminimai apie ją ne tik meniškai įtaigūs, bet ir yra pravarti medžiaga poetės gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimams.