Straipsnyje analizuojama dviejų lietuvių rašytojų, Salomėjos Nėries (1909–1947) ir Petro Cvirkos (1904–1945), vieta posovietinės Lietuvos mokykliniame literatūros kanone. Pirmiausia aptariama šių rašytojų kanonizacija sovietinės Lietuvos švietimo sistemoje, konkrečiai – to meto vyresniųjų klasių literatūros programose ir vadovėliuose. Vėliau nagrinėjama jų kanoninės pozicijos revizija po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Tyrime taikoma sociokultūrinė kanonų tyrimų metodologinė prieiga. Naudojamasi didele šaltinių įvairove: mokyklinėmis programomis, vadovėliais, skaitiniais, publikacijomis spaudoje, kita kontekstine medžiaga. Tyrimas atskleidė, kad Nėries ir Cvirkos vertinimas posovietinėje mokykloje skiriasi. Didžiąja dalimi tai lėmė jų biografijos skirtumai. Kadangi Cvirka visą gyvenimą nuosekliai laikėsi ir savo kūryboje išreiškė kairiąsias, vėliau prosovietines pažiūras, vykstant lietuvių kultūros desovietizacijos procesams XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje jo kūriniai palaipsniui pradingo iš vyresniųjų klasių mokyklinių programų. Nėris – priešingai, posovietiniu laikotarpiu išsaugojo savo centrinę poziciją mokykliniame kanone. Kai XX a. pabaigoje pirmą kartą publikuotas jos paskutinis eilių rinkinys tokia seka, kokios pageidavo pati poetė, tapo įmanoma naujai sudėlioti jos gyvenimo ir kūrybos akcentus.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.