Straipsnyje nagrinėjama jungtis tarp R. M. Rilke’s rūpesčio dėl daiktų išsaugojimo bei šios jo poetinės-estetinės koncepcijos, pritaikytos šokio fenomenui. Šokis, kuriam kaip atskirai meno rūšiai Rilke’s kūryboje tenka sąlygiškai nedaug dėmesio, šiame straipsnyje traktuojamas kaip tam tikro laipsnio (nedaiktiškas) daiktas. Apskritai Rilke’s suprasta daikto koncepcija peržengia „įprasto“, tiesioginio, materialaus daiktiškumo ribas. Vis dėlto siekis išsaugoti daiktus tekstuose suponuoja išskirtinį perkeitimo vyksmą, kurį galima identifikuoti kaip savitą fenomenologinį procesą. Šokis Rilke’s eilėraščiuose patenka į įvairius kontekstus ir dažnai yra priklausomas ne nuo judesio, o nuo vaizdo, jo atžvilgiu pritaikoma „Sehen Lernen“, arba „Mokytis matyti“, programa. Aptariami su šokio fenomenu susiję Rilke’s eilėraščiai – „Ispanų šokėja“ („Spanische Tänzerin“), „Toten-Tanz“ („Mirusiųjų šokis“), ištrauka iš „Penktosios elegijos“ („Die fünfte Elegie“) bei Sonetų Orfėjui (Die Sonette an Orpheus) II dalies XVIII sonetas, rilkiškųjų šokio atitikmenų ieškoma lietuvių autorių poetinėje recepcijoje: Salomėjos Nėries („Raudona rožė“), Henriko Nagio („Išsipildymo psalmė“ fragmente), Jono Juškaičio („Baletas“) eilėraščiuose.