Masinė emigracija į Ameriką prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Skaičiuojama, kad iki I pasaulinio karo iš Lietuvos išvyko apie 500 tūkstančių žmonių. To meto Lietuvos inteligentai emigraciją suvokė kaip problemą. Straipsnyje nagrinėjamas dviejų iškiliausių XIX a. pabaigos inteligentų, turėjusių lemiamą įtaką formuojant tautinę ir pilietinę savivoką, – Vinco Kudirkos ir Juozo Tumo-Vaižganto – publicistikoje išsakytas požiūris į emigraciją, jos keliamus pavojus atskiram individui ir visai šaliai. Aptariama, kokias emigracijos temas ir problemas ryškina Kudirka ir Vaižgantas, kuo yra panašus jų santykis su emigracijos reiškiniu ir kuo skiriasi. Remiantis kognityvinės lingvistikos prielaida, kad bet kokio tipo diskursas atspindi kalbines, socialines, ideologines ir psichologines autoriaus nuostatas, straipsnyje per Kudirkos ir Vaižganto publicistikos kalbą atskleidžiamas jų mąstymo, pasaulio suvokimo savitumas. Daroma išvada, kad Kudirkos ir Vaižganto publicistikoje fiksuoti vertybiniai santykio su emigracija skirtumai yra sąlygoti skirtingo autorių pasaulėvaizdžio.