Latvių išeivių literatūros tyrinėjimai yra palyginti naujas reiškinys, atsiradęs Latvijoje XX a. 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje. Tapus prieinamiems rašytojų archyvams, atsivėrė naujos tyrimų galimybės. Šiame straipsnyje, pasitelkus latvių išeivių rašytojos Indros Gubiņos archyvus, daugiausia dėmesio skiriama jos vaikystės miesto Jelgavos reprezentacijai rašytojos prisiminimuose kaip vietai, turinčiai simbolinę reikšmę, taip pat Gubiņos gyvenimo ir literatūrinei geografijai, Straipsnyje išryškinama istorinė situacija Antrojo pasaulinio karo kontekste, nužymimos galimos Gubiņos palikimo tyrimų kryptys ir teorinis jų pagrindimas. Straipsnyje nagrinėjama dviguba autorės priklausomybė: santykis su savo vaikystės vieta ir latvių kalba. Tyrime taikoma metodologija yra perspektyvi tyrinėjant Gubiņos kūrybą prarastos vietos, vaikystės topografijos ir literatūrinės geografijos aspektais. Tokia vieno rašytojo gyvenimo ir kūrybos analizė yra puiki galimybė išplėsti literatūros tyrimų lauką, dėmesį kreipiant į platesnį erdvinį kontekstą, taikant naujas tyrimo priemones.