Straipsnio tikslas – įvesdinti į platesnę Lietuvos metodologinę apyvartą esmines literatūrinės imagologijos teorines nuostatas, pristatyti kertinius jos konceptus (savivaizdis, hetero įvaizdis, stereotipas) ir pozicionuoti metodą kitų literatūros teorijos ir analizės disciplinų lauke. Įvedus naują žiūros perspektyvą apibūdinama, kokių impulsų imagologijos resursai gali suteikti tiriant vis gausėjančioje lietuvių ir latvių (e)migracijos literatūroje aptinkamus mobilius įvaizdžius ir kintantį lietuvių bei latvių tautų savivaizdį. Trumpai peržvelgiant lietuviškojo ir latviškojo tautinio charakterio (national character) savybes, kurios diegiamos per (e)migracijos literatūros naratyvus ir suvokiamos kaip „įsivaizduojamos“, bandoma rekonstruoti iš literatūrinių reprezentacijų ryškėjančią baltų (e)migrantų kultūros imageriją.