Vinco Mykolaičio‑Putino Naujoji lietuvių literatūra (1936), lyginant su iki tol pasirodžiusiomis lietuvių literatūros istorijomis, buvo svarus ir konceptualus darbas, kuriame autoriaus žvelgta ir istoristiniu, ir estetiniu žvilgsniu į tolimus ir artimus literatūros faktus. Putinui buvo svarbu juos ne tik pateikti, aiškinti, bet ir suprasti. Šią nuostatą autorius perėmė iš Benedetto Croceʼs, Wilhelmo Diltheyʼaus, Mauriceʼo de Munnyncko, Oskaro Walzelio ir kt. teorijų. Literatūros istorijoje aktualizuojami faktai ir kultūrinis istorinis kontekstas (kultūrinė istorinė mokykla), tačiau Putinas juos ne tik konstatuoja, bet ir kartais subjektyviai vertina – kaip visuomeniniai siekiai sąlygoja kūrybinius kriterijus. Straipsnyje aptariamas pozityvistinės ir hermeneutinės metodologijos santykis Putino literatūros istorijoje: nagrinėjama, kiek esama pozityvistinių istorijos rašymo principų (istorija schematiška, konspektyvi, stengtasi reiškinius grupuoti, konceptualizuoti ir objektyviai aprašyti) ir kiek estetinės, hermeneutinės interpretacijos, intelektualiosios istorijos, kuri tuo metu buvo rašoma Vakarų Europoje. Sekama, kaip įgyvendinama didžiojo tautinio pasakojimo programa ir kiek nuo jos nukrypstama.