XX a. pradžios Europos moderniame mene naujai pastebėta jusliškoji žmogaus prigimtis bei iracionalumo matmuo tampa svarbūs instrumentai pasaulio vienovei apimti. Šį modernistinį posūkį bus bandoma taikyti Mariaus Katiliškio prozai skaityti. Straipsnio tikslas – aiškintis, kaip Katiliškio kūryboje į realistinį vaizdavimo principą įsiterpia modernizmo naujovės, t. y. monizmo idėjos sklaida jutimiškumo pagrindu. Dėmesys skiriamas pasaulio vientisumo, reiškinių sąsajumo suvokimui ir raiškai; taip pat gyvenimo pilnumos, gyvybės ir grožio vaizduotei. Tyrimas grindžiamas filosofine monizmo samprata ir jos išsklaida vėlyvajame romantizme, sekama monizmo problematikos refleksija vokiečių literatūrologų darbuose bei skandinavų rašytojų kūryboje; iš šios perspektyvos hermeneutinio rato principu stebima Katiliškio prozos monistinės pasaulėvokos raiška.