Straipsnyje iš ekokritinės perspektyvos nagrinėjama 1969 m. publikuota Vytauto Petkevičiaus knyga vaikams Didysis medžiotojas Mikas Pupkus, lietuvių vaikų literatūroje išsiskirianti ryškia ekologine tematika. Remiantis Huberto Zapfo idėja apie literatūrą kaip kultūros ekologinį potencialą, pasireiškiantį trimis funkcijomis (kaip kritinis metadiskursas, vaizduojamasis antidiskursas ir reintegruojantis interdiskursas), bandoma atskleisti, kaip šios funkcijos realizuojamos konkrečiame kūrinyje. Taip pat kreipiamas dėmesys į subjekto santykį su gamta, kuris apibrėžiamas naudojantis norvegų mokslininkų išvestu teoriniu modeliu, leidžiančiu dislokuoti šį santykį koordinačių sistemoje, kurios ašys įvardytos kaip gamtos garbinimas/gamtos problemizavimas ir antropocentrinis horizontas/biocentrinis horizontas.