Analizuojant Lietuvoje sovietmečiu gyvenusių ir veikusių žydų rašytojų veiklą, straipsnyje bandoma pažvelgti, kaip sovietų nacionalinė politika ir žydų kultūros legitimumo stoka veikė žydų kūrybines trajektorijas, koks buvo autorių santykis su lietuvių literatūros lauku. Tarpdisciplininė perspektyva, neišleidžianti iš regos lauko nevienodos politinės ir institucinės paramos skirtingų tautybių kultūroms, padeda reflektuoti bei paaiškinti skirtingus žydų rašytojų pasirinkimus įsiliejant į lietuvių literatūros lauką, veikiant jame ribotai ar manevruojant tarp kelių literatūros laukų.
Šiuo aspektu straipsnyje vertinama penkių žydų rašytojų veikla ir kūryba, pastebint jų nevienodą santykį su lietuvių literatūros lauku, varijavimą tarp asimiliacinės, laviruojančios, ir įsiliejimo į sąjunginį rusų literatūros lauką linijų, taip pat žydiškosios tematikos naratyvų raišką kaip kūrybinės strategijos dalį.