Straipsnyje gilinamasi į dramos ir teatro poetiškumo problemą ir, aktualizuojant XX a. lietuvių poetinės dramos teoriją (Vytauto Kubiliaus, Jono Lankučio) bei pasitelkus šiuolaikinę poezijos ir teatro sąveikos analizę (Brigitte’os Denker-Bercoff), mėginama išgryninti dramos ir teatro poetiškumo sampratą. Apžvelgus XX a. pirmosios pusės trijų dramos ir teatro atnaujintojų (Thomo Stearnso Elioto, Antonino Artaud, Balio Sruogos) idėjas apie dramos ir teatro poetiškumą, išskiriami keli dramos ir teatro poetiškumo raiškos būdai, kurių realizavimo ieškoma šiuolaikinėse teatro reprezentacijose - Vegos Vaičiūnaitės, Eimunto Nekrošiaus, Cezario Graužinio ir Saulės Norkutės spektakliuose. Lyginamuoju metodu siekiama nustatyti, kuo panaši ir kuo skiriasi teatro poetiškumo raiška XX a. pabaigoje-XX a. pradžioje ir XX a. I pusėje. Aptariamuose šiuolaikiniuose spektakliuose, remiantis Hansu-Thiesu Lehmannu, gvildenami postdraminio teatro bruožai.