(Ne)būčiai atviros egzistencinės laiko patirtys Vaidoto Daunio ir Valdo Gedgaudo poezijoje

Santrauka

Straipsnis skirtas išnagrinėti Vaidoto Daunio ir Valdo Gedgaudo poezijai būdingas egzistencines patirtis, parodant egzistencinės filosofijos ir ypač lietuviškų jos ištakų aktualumą šiuolaikinėje lietuvių poezijoje, tęsiančioje žemininkų ir bežemių patirtinės tikrovės tradiciją. Pagrindinė teorinė atrama yra Juozo Girniaus egzistencinė filosofija. Svarbiausia analizuojamos poezijos problema yra žmogaus laikiškumas (istoriškumas), egzistencinė laiko patirtis. Ji išryškėja nagrinėjant metų laikų ir liturginio laiko pavidalus Daunio ir Gedgaudo poezijoje. Įmanu teigti, kad idėjinis literatūros sąlytis su egzistencializmu, egzistencinei poezijai būdingos patirtys yra išskirtinis ne tik jų, bet ir visos kartos bruožas. Iki šiol tarpusavyje nelygintų poetų kūrybos tyrimas parodo jų reprezentuojamą šiuolaikinės egzistencinės poezijos trajektoriją, leidžiančią atnaujinti šių autorių kūrybos skaitymą.