Pagrindiniu objektu pasirinkus Juditos Vaičiūnaitės kūrybą, straipsnyje tiriama, kokie veiksniai ir literatūros patronavimo grandžių sprendimai 7–9 –uoju XX a. dešimtmečiais lėmė konkrečių lietuvių autorių kūrinių įtraukimą į sovietinės lietuvių literatūros kanoną. Kūrybos vertimai į rusų kalbą, sovietmečiu buvę privaloma platesnės literatūros sklaidos (ypač užsienio auditorijai) pakopa, šiame straipsnyje traktuojami kaip kriterijus, kuris svariausiai liudijo autorių tinkamumą kuriamam sovietinės literatūros kanonui ir realią autorių poziciją oficialiojoje to meto literatūros hiearchijoje. Straipsnyje plačiau žvalgomos ne tik nacionalinio literatūros lauko praktikos (knygų leidyba, premijavimas, reprezentavimas, įtraukimas į literatūros kanoną), bet ir autorių įsitvirtinimą sąjunginiame literatūros lauke lėmusi planavimu grįsta vertimų politika. Kultūrinis istorinis tyrimas paremtas dokumentais iš Lietuvos literatūros ir meno, LTSR Rašytojų sąjungos, taip pat asmeninių Juditos Vaičiūnaitės ir lietuvių vertimus kuravusios TSRS Rašytojų sąjungos konsultantės Bellos Zalesskajos archyvų, paliudijančiais rašytojų konkuravimą griežtai ideologiškai kontroliuojamoje, planuojamoje ir patronuojamoje literatūros sklaidos per vertimus srityje.