Poetikos negalimybė, arba Ezopo kalba semiotikos ir literatūros sociologijos akiratyje

Santrauka

Straipsnio autorė Ezopo kalbą siūlo laikyti sociopoetine forma, kurios socialinis dėmuo išreikštas labai stipriai. Tai yra literatūros reiškinys, kurio poetika neatskiriama nuo recepcijos sąlygų, o estetika įsišaknijusi istoriškai apibrėžtoje komunikacinėje situacijoje ir priklausoma nuo socialinių reiškinio produkavimo sąlygų. Pasirinkus tokią Ezopo kalbos sampratą, atsiveria platus klausimų ratas, susijęs su literatūros funkcionavimu politinės cenzūros sąlygomis. Tiems klausimams aptarti siūlomos dvi viena kitą papildančios teorinės prieigos – semiotinė ir literatūros sociologijos. Semiotinė prieiga leidžia precizuoti komunikacinį Ezopo kalbos funkcionavimo modelį ir atskleisti jame slypinčias rizikas, parodyti, kad visuomenėje Ezopo kalba veikia ir kaip ideologiška pasijinė struktūra. Sociologinis žvilgsnis siūlo klausti, ką pats Ezopo kalbos egzistavimo faktas pasako apie literatūros lauko struktūrą, jo veikėjus, svarstyti, kaip Ezopo kalbos atveju veikia autocenzūra ir kaip ji įsiterpia į lauko veikėjo habitus. Bandymas konceptualizuoti Ezopo kalbos fenomeną atveria kelią svarstymams, kokia turėtų būti sovietinio laikotarpio lietuvių literatūros istorija.