Maironio kanonizacijos dinamika XX a. I pusės lietuvių literatūros kritikoje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama XX a. I pusės Maironio kūrybos kritinės recepcijos įtaka šio rašytojo kanonizacijos procesui. Tiriama, kokie tekstiniai ir užtekstiniai veiksniai lėmė, kad nagrinėjamu laikotarpiu Maironis užėmė centrinę poziciją nacionalinės literatūros kanone. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojama Maironio kanoninės pozicijos steigtis ir poeto kūrybos reikšminio kanono susiformavimas ankstyvojoje kritikoje (iki 1918 ). Antrojoje dalyje tiriama XX a. 2–3-iojo dešimtmečių Maironio kanoninės pozicijos dinamika: tuo pat metu, kai modernistų grupei priklausantys kritikai dėjo pastangas dekanonizuoti Maironį ir jis palaipsniui prarado anksčiau įgytą poziciją aktualiajame kanone, vyresnės kartos kritikų ir bendražygių pastangomis, taip pat besiformuojančio lietuvių literatūros mokslo ir mokyklinės lietuvių literatūros programos dėka Maironis kaip tautinio atgimimo dainius įsitvirtino ilgalaikiame reprezentaciniame kanone, tapo centrine jo figūra.