Apie mąstyseną ir kalbą: Arba kaip meldžiamės, taip tikime, kaip tikime – taip gyvename

Santrauka

Straipsnyje, taikant hermeneutinio rato prieigą, gilinamasi į biblinės semantikos požiūriu besiskiriančią istoriškai susiformavusios lietuvių gyvensenos ir mąstysenos raišką Šventojo Rašto vertimuose. Kaip iškalbus pavyzdys hermeneutinei refleksijai pasirinktas Naujojo Testamento XX a. vertimuose į lietuvių kalbą prioritetiškai vartojamas žodis garbė (honour), kuris atspindi tik vieną graikiškojo doxa aspektą – jo socialinę plotmę – ir nureikšmina biblinei mąstysenai esmingesnį teologinį matmenį.
Lietuviams būdingą mentalitetą paveikė XIX–XX a. pasirinkimas lietuvių tapatybę apibrėžti kalbos pagrindu. Tai buvo svarbu siekiant politinio Lietuvos suvereniteto. Kultūrinę tapatybę sąlygojo valstietiška pasaulėžiūra ir gyvensenos būdas, kas kalbos semantinio lauko pagrindu puoselėjo ir vertybinius dalykus. Kasdienio gyvenimo supratimo įtaka Biblijos vertimui yra neišvengiama: gyvensena sąlygoja, kaip skaitome ir suprantame Bibliją, o tai, kaip ją suprantame, sąlygoja mūsų tikėjimą ir pačią gyvenseną. Hermeneutiniu principu reflektuodami vertimo, biblinės žodžių prasmės ir gyvenimo bei mąstysenos sąryšingumą, straipsnio autoriai analizuoja garbės mentaliteto  ir biblinio termino doxa semantinio lauko neatitikimo atvejus vertimuose.