Straipsnio tikslas – pasiūlyti Antano A. Jonyno poeziją skaityti ir analizuoti ikoniškumo aspektu. Ikoniškumas straipsnyje suvokiamas kaip atvaizdavimo principas, realybės įkontekstinimas per kalbą ir pristatomas kaip
literatūrinio įvaizdinimo reiškinio dalis. Teorinė straipsnio atspirtis – Charles’o Sanderso Peirce’o supratimo teorijos ikonos samprata, tyrimo objektas – Jonyno poetinio teksto raiška ir savybės.
Jonyno poezijoje kalba yra sureikšminta: ne tik kaip priemonė, motyvas, bet ir kaip suproblemintas estetinis veiksmas, keliantis klausimą, kiek ir kaip kalba pajėgia šifruoti žmogišką patirtį. Straipsnyje gilinamasi į keletą Jonyno poezijos bruožų, parankių ikoniškumo raiškai tirti: konstatuojamas kalbos ir emocijos komunikacinis statusas, kalbėjimo rakursas, per įvaizdžių ir metaforų analizę nuodugniau gilinamasi į poeto tekstams būdingą atminties kaip aktyvios patirties fenomeno veikimą.