Straipsnyje siekiama susistemintai aprašyti muzikos apraiškas išeivijos dramaturgo Kosto Ostrausko (1926–2012) tekstuose. Nors Ostrausko dramaturgija siūlo iškalbingą korpusą tekstų, kuriuose žodis ir muzika jungiami įvairiausiais atvirais ir paslėptais pavidalais (personažai kalba apie muziką, cituojamas muzikos raštas, veikėjais pasirenkami kompozitoriai, įterpiamas muzikinis fonas, mėgdžiojami muzikiniai principai ir struktūros, formos, dinaminės ar artikuliacinės indikacijos kt.), žodžių ir muzikos sąveikos aspektu ji iki šiol išsamiau neanalizuota ir neaptarta. Mėginant atsakyti į klausimus, kokios muzikos egzistavimo formos aptinkamos Ostrausko dramoje ir kaip jas įmanoma aprėpti, teoriniu pamatu pasirenkama intermedialumo tyrėjo Wernerio Wolfo muzikos-literatūros tarpmedijinių santykių klasifikacija, leidžianti įvardyti ir susisteminti konkrečius muzikos literatūros ryšių tipus bei pozicines ir technines jų rūšis. Muzikinio principo Ostrausko tekstuose aktualizavimas stiprina dramų skaitytojo-atlikėjo poziciją; ryškina išraiškos plotmės svarbą, ragina svarstyti su abiejų medijų (literatūros ir muzikos) specifika susijusius klausimus.