Straipsnyje tiriama Juozo Apučio kūryba siekiant suprasti jos skirtingumą nuo kitų sovietinio laikotarpio panašios tematikos kūrinių. Prisiminus rašytojo domėjimąsi technika, į jo kūrybą žvelgiama ieškant technikos objektų ir aiškinantis jų reikšmes. Aptariami keli Apučio prozos aspektai: technikos prietaiso ir žmogaus vidinio gyvenimo paralelė, kintančio pasaulio optika, santykis su transporto priemonėmis, požiūris į tradicines vertybes ir kaimo modernizaciją. Rašytojo prozoje modeliuojamas neįprastas pasaulio vaizdas atveria prielaidas mąstyti apie ypatingą jo prozos vietą lietuvių literatūroje, medijuojančią tarp gamtos ir civilizacijos polių.
Keliamas klausimas apie Apučio prozos komunikacinį paveikumą šių dienų skaitytojams, ieškoma jo prozos suvokimui tinkamų interpretacinių sąvokų.