Straipsnyje vieno savičiausių lietuvių prozininkų kūryba regima laiko perspektyvoje, brėžiant trajektoriją tarp „tada“ (XX a. 8–10 dešimtmečio kritikos vertinimai) ir „dabar“ (šiandienos požiūris). Fiksuojami kertiniai rašytojo recepcijos postulatai, kurie aprėpė vėlyvojo sovietmečio legitimumo ribas ir estetinius atradimus, akcentuojama anksčiau kritikos nepakankamai vertinta Apučio kūrybos sąlygiškumo ir parabolės dimensija. Pasitelkiant naratologijos, semantinės analizės prieigas naujai perskaitomi kai kurie apsakymai, nevengiant dialogo su skirtingų metodologinių perspektyvų interpretatoriais.