Remiantis šiuolaikinės lietuvių ir latvių emigracijos tekstais (2007–2017) straipsnyje imagologiškai tiriamos skirtingos šiuolaikinio žmogaus egzistavimo nuostatos – „turėti“, „būti“, „atrodyti“ – ir komplikuotas santykis tarp šių vertybinių registrų. Identifikuojami iškreipto nacijos orumo ir pažeistos posovietinio individo savivertės požymiai. Konstatuojama, kad (e)migrantų autoartikuliacija dažnai apsiriboja tik emblemiškais išoriniais prabangos siekiais, daiktine savivoka arba nedaiktiniu „atrodymo“ kapitalu, gautu iš grąžos populiariose socialinėse medijose. Turėjimas šiuolaikinėje emigracijoje reiškiasi kaip buvimo antitezė, kompensacija arba s(t)imuliacija.