Straipsnyje siekiama aptarti europietiškumo apraiškas ir jas punktyriškai nužymėti XX a. antros pusės poezijoje, būtent panašiu laikotarpiu sukurtuose Eduardo Mieželaičio ir Sigito Gedos eilėraščiuose. Tam pasirenkama Vytauto Kavolio kultūros sociologijos prieiga, leidžianti analizuoti tapatybę remiantis trilype kultūros samprata ir ją matyti ne tik kaip individualią asmens laikyseną, bet ir kaip kolektyvines mąstymo ir bendrumu paremto savęs apibrėžimo formas. Keliama hipotezė, kad lietuviškumas buvo atviras europietiškai tapatybei, kuri turėjo galimybę egzistuoti sovietmečio poezijoje. Straipsnyje dėmesys kreipiamas į poetinių tekstų poveikį skaitytojui, santykį su Europos literatūros kontekstu ir iš to kylančius įvaizdžius bei jų konfigūracijas.