Straipsnyje, remiantis Vaižganto apysakos Dėdės ir dėdienės literatūros istorijos, kino (Algimanto Dausos filmas „Tas prakeiktas nuolankumas“) ir teatro (Reginos Steponavičiūtės bei Gabrielės Tuminaitės spektakliai) recepcija, keliamas klausimas, koks Vaižganto apysakos skaitymo ir suvokimo kodas cirkuliuoja kultūros apyvartoje ir ar šį kodą veikė / veikia Dausos filmas ir Steponavičiūtės bei Tuminaitės spektakliai?
Kitas straipsnyje keliamas klausimas susijęs su literatūros / kino / teatro tekstų ryšiais. Ir Dausos filmas, ir Steponavičiūtės bei Tuminaitės teatro spektakliai turi eksplicitines nuorodas į Vaižganto apysaką, lyg ir pripažindami šios apysakos pirminį, t. y. autorinį, statusą. Tačiau, nepaisant šio hierarchiją steigiančio santykio, ekranizacija ir teatro pastatymai, vykę skirtingais istoriniais-politiniais laikais, labiau paisė savojo laiko ideologinės specifikos, o ne į universalumą pretenduojančios aksiologinės apysakos plotmės (išimtį sudarytų Steponavičiūtės režisuotas spektaklis). Gal todėl ir šiandien nėra suformuotas Dėdžių ir dėdienių skaitymo / suvokimo kodas, ko lyg ir reikalautų literatūros klasikos standartas.