Definicijos ir diskusijos: lyginamoji literatūra tarpukario Lietuvoje (1918–1940)

Santrauka

Nepriklausomybę išsikovojusios Lietuvos kultūros geopolitinė situacija, Stasio Šalkauskio konceptualizuota kaip Vakarų ir Rytų pasaulių sintezė, skatino tautinės literatūros atvirumą ir jos lyginamuosius tyrimus, į kuriuos įsitraukė Liudas Gira, Ignas Skrupskelis, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas Ambrazevičius, Antanas Vaičiulaitis ir kt. Kauno universiteto akademiniuose leidiniuose atsirado pirmosios lyginamosios literatūros definicijos ir prasidėjo konkretūs literatūros lyginamieji tyrimai, kurie daugiausia buvo paveikti vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų ir kitų šalių literatūrologų. Balys Sruoga plėtojo lyginamąjį istorinį metodą, o Skrupskelis lyginamąją literatūrą konceptualizavo kaip atskirą tyrimų kryptį, kuri užima tarpinę padėtį tarp kitų dviejų tautinės ir visuotinės literatūrų krypčių. Ambrazevičius ir Jonas Grinius akcentavo tipologinius literatūros žanrų ir stiliaus tyrimus. Mykolaičiui-Putinui ir Lindei-Dobilui taip pat rūpėjo lietuvių literatūrą suvesti į „bendrojo Europos meno rutuliojimosi schemas“. Vaičiulaitis, pasirėmęs naujausiais prancūzų tyrimais, išleido pirmąją lyginamosios literatūros knygą Natūralizmas ir lietuvių literatūra (1936). Tarpukario Lietuvoje lyginamoji literatūra formavosi akcentuojant meninio nesuinteresuotumo idėją ir daugiausia ją siejant su genetiniais tyrimais ir įtakomis. Buvo susidomėta, kas (kokie motyvai ar stilistinės kryptys) vienija skirtingus rašytojus ir jų kūrinius, nes tuomet tikėta, jog literatūra gali geriausiai padėti pažinti ir aprašyti žmogaus prigimtį bei išsakyti pačius svarbiausius tautinės tapatybės ir bendražmogiškus dalykus. Tokie tarpukariu pradėti lietuvių literatūros lyginamieji tyrimai sparčiai lygiavosi į Europos pavyzdžius, tačiau nauji geopolitiniai pokyčiai (Antrasis pasaulinis karas ir jį pakeitęs Šaltasis karas tarp Vakarų ir Rytų) nulėmė jų raidos stagnaciją.