Straipsnyje aptariamos aplinkybės, XXI a. sukūrusios prielaidas intensyvesniam istorikų ir rašytojų dialogui, o taip pat – atvėrusios naujas erdves bendrai mokslininkų ir menininkų veiklai, kuriant šiuolaikinės Vakarų visuomenės istorinės kultūros formas.
Šiandienos istorikų dėmesys rašytojų kūrybai yra aptariamas parodant, kaip grožinės literatūros tekstas tampa aktualus praeities tyrinėtojams ir visuomenei pažįstant praeitį, mąstant apie istoriko amatą, stengiantis kurti santykį su sudėtingais, skausmą ir nejaukumą keliančiais atsiminimais. Plati istorikų darbo su rašytojų tekstais amplitudė pristatoma ir komentuojama remiantis Vakarų istoriografijos raidą apmąstančių teoretikų įžvalgomis apie sparčią įvairių nekonvencinių istorijos tyrimo bei rašymo sklaidą šiuolaikybėje, o taip pat – istorinės kultūros formavimosi procesus XXI a.