Straipsnyje remiamasi Prierre’o Nora atminties vietos samprata, prancūzų istoriko teiginių reikšmę literatūrai pabrėžusiais Renate Lachmann bei Pavelu Uspenskiu, ir teigiama, kad į Tomo Venclovos eilėraščius galima žiūrėti kaip į atminties vietą. Poetas įtvirtina atmintį apie ankstesnę literatūros tradiciją (ypač jam svarbūs rusų poetai Anna Achmatova, Josifas Brodskis, Osipas Mandelštamas, Borisas Pasternakas), o sykiu ir nesusitaikymo su totalitarizmu poziciją, poeto kartos ir jo paties gyvenimo istoriją. Siekis įtvirtinti atmintį atsiskleidžia pačių eilėraščių poetikoje, jų dedikacijose ir epigrafuose, be to, Venclova norimus skaitytojo sąmonėje užfiksuoti kontekstus visada pabrėžia eilėraščių komentaruose ir interviu. Venclovos eilėraščiai nesiriboja tik atminties įtvirtinimu, tačiau būtent tai poetui yra ypač svarbu.