Straipsnyje nagrinėjamas Jurgio Kunčino romane Tūla sukurtas Vilniaus vaizdinys, siekiama atskleisti santykį tarp tekstinės romano formos ir jame vaizduojamo miesto išraiškos. Naudojantis geokritikos ir kitais miesto studijų siūlomais įrankiais, nagrinėjama Kunčino miesto reprezentacijos struktūra, jai būdingas kartografinis tikslumas ir dominuojantys motyvai: juslinės miesto patirtys, susijusios su pagrindinio veikėjo žvilgsniu ir žingsniavimu. Šios dvi praktikos sudaro romano erdvinę logiką: skirtingi matymo režimai paverčia jį regimu, o veikėjo vaikščiojimas susieja erdvėje esančius objektus. Personažo maršrutuose sumezgami mazgai yra ir kompoziciniai, todėl vaizduojamo miesto objektai virsta pasakojimo orientyrais. Galiausiai analizė atskleidžia Kunčino naratyvo judėjimą nuo miesto patirčių prie miesto romano sąrangos ir, greta to, įgalina svarstyti intermedialius Kunčino Vilniaus įvaizdžio aspektus – jų santykį su vizualiaisiais intertekstais, iki šiol nepatekusiais į kitų tyrėjų akiračius.