Straipsnyje analizuojamos Alfonso Nykos-Niliūno literatūrinės recenzijos, pateikiama jų genezė, aktualizuojami svarbiausieji recenzijos sandaros elementai, joje įsitvirtinę vertinimo kriterijai. Per beveik 20 metų (nuo 1947 iki 1965) Nyka-Niliūnas publikavo daugiau nei 60 recenzijų, kurios spausdintos kultūrinėje ir literatūrinėje egzilio periodikoje. Ypač dideles kontroversijas ir diskusijas sukėlė ankstyvosios Nykos-Niliūno recenzijos, skelbtos dar jam gyvenant Vokietijoje, kuriose kūrinio originalumo, vientisumo, vertės bendrajame lietuvių literatūros kontekste klausimai buvo priešinami tuometiniame literatūros lauke įsigalėjusiems moraliniams, religiniams, patriotiniams literatūros vertinimo kriterijams. Šios recenzijos išsiskyrė savo principingumu, reiklumu, konteksto svarba, nuolatiniu lyginimu, kiek recenzuojamojo autoriaus kūryboje matyti poslinkiai, kiek ji atliepia laikmečio, vakarų bei lietuvių literatūros tendencijas, ką į literatūros lauką įneša naujo. Analizuodamas knygą recenzentas visapusiškai vertino ne tik jos turinį, originalumą, tačiau ir meninę bei poligrafinę kokybę. Kritinis vertinimas yra argumentuotas, pateikiamas griežta ir atvira forma, naudojamos įspūdį sustiprinančios metaforos ir palyginimai. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais lietuvių išeivijos lauke literatūros vertinimo kriterijai buvo susvyravę, tad ne vienas Nykos-Niliūno straipsnis ar recenzija sukeldavo diskusiją ar polemiką, kurios išryškino svarbiausius išeivijos literatūros vertinimo požiūrius ir tarpgeneracinį konfliktą.