Augustinas Janulaitis konstatavo (1913), kad lietuviai Simono Daukanto asmenyje mato „atgimstančios Lietuvos idealą“. Šiame straipsnyje aptariamas pastebimai negausus, lyginant su asmenybės reikšme, publikacijų apie Daukantą kiekis, akademinės biografijos aktualumas, biografinių duomenų interpretavimo įvairumas ir netolydumas (neprofesionalumas), sudarantis Daukanto tarp dviejų Pasaulinių karų recepcijos specifiką. Du plačiausiai analizuojami tekstai charakteringai iliustruoja įreikšminimo dinamiką. Giršo Rutenbergo publikacija (1922) aktuali kaip bandymas išplėsti Daukanto biografinių šaltinių bazę ir būdingų antilenkiškų pažiūrų liudijimas. Juozas Ambrazevičius (1936) Daukanto veikalus įvertino ne tiek už istoriografijos nacionalizavimo pastangas, kiek už savitą istoriosofiją: idėjų istorijos perspektyva leido atskleisti Daukanto idėjų reikšmę tautinio sąmoningumo formavimuisi ir vėlesnei masinei akceptacijai, o psichologizuota žiūra lietuvių atsiskyrimą iš dvitautės lenkų-lietuvių valstybės tradicijos leido pagrįsti kaip procesualų mentalinį pokytį, būtiną psichologiškai ir natūralų.