Straipsnyje nagrinėjami Witoldo Gombrowicziaus literatūriniai, dienoraščių, paskaitų, eseistikos tekstai, interviu bei laiškai, taip pat prisiminimai apie jį, mėginant kuo nuosekliau rekonstruoti svarbiausią jo svarstytą filosofinę problematiką ir apibūdinti jo filosofavimo pobūdį. Gombrowicziaus filosofavimas įrašomas į platų Vakarų filosofinio mąstymo tradicijos kontekstą, o paskui tas kontekstas vis siaurinamas iki jam artimiausio, Jeano-Paulio Sartre’o egzistencializmo konteksto, nuo kurio atsispirdamas, Gombrowiczius specifikavo savo paties poziciją – griežtai apribojo sartrišką aktyvistinę laisvės ir savikūros sampratą, įvesdamas skausmo ir kęsmo problematiką.
Edmundo Husserlio fenomenologinę transcendentalinio ego sampratą jis esmiškai modifikavo, paradoksaliai tapatindamas ją su savuoju aš. Straipsnyje taip pat atkreipiamas dėmesys į gyvenimo filosofiją, kurios nei Gombrowiczius, nei jo filosofiją nagrinėję autoriai neminėjo, svarbią siekiant suprasti jo mąstymo pagrindus. Taip pat svarstomi santykio tarp filosofinio ir literatūrinio mąstymo, filosofavimo asmeniškumo ar netgi privatumo, filosofinio mąstymo „įgyvendinimo“ ir kiti klausimai.