Straipsnyje nagrinėjama Philippe’o Lejeune’o autobiografinio pakto idėja, siekiant išryškinti naujus jos aspektus. Idėja tikslinama, pasitelkiant Gérardo Genette’o transtekstualumo tipologijos bei Larso Elleströmo intermedialių santykių modelio sąvokas. Genette’o ir Elleströmo įžvalgos leidžia daryti prielaidą apie intertekstualią ir intermedialią autobiografinio pakto struktūrą. Teorinėms premisoms išbandyti pasitelktas Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos rinkinys Mabre viešbutis. Po autorės mirties išėjusiame rinkinyje spausdinami daugiausiai anksčiau publikuoti tekstai, tad ypatingas semantinis krūvis tenka naujam jų pateikimo būdui – sudarytojos Ulos Vaičiūnaitės paruoštam paratekstui. Rinkinys atsiveria ne tik kaip autobiografinio „aš“ atminties liudijimas, bet ir kaip daugiakrypčio skaitymo dokumentas, savo ruožtu reikalaujantis aktyvaus skaitytojo įsitraukimo. (At)minties trajektorijos atsiskleidžia kaip diskursyviškai architektūrinės autorės vardo figūros dalis. Dėmesys teksto (skaitymo) intertekstualumui ir intermedialumui leidžia pamatyti ne tik autobiografinio teksto, bet ir paties autobiografinio pakto erdvinį palimpsestiškumą.