Straipsnyje analizuojamos lietuvių literatūros pozicijos Valstybės radiofono programoje 1926–1940 m.: nagrinėjama transliuotų kūrinių atranka, radijo eteryje pristatyti populiariausi rašytojai, dėmesys teikiamas ir pačių rašytojų dalyvavimui radijo programoje. Radijo eteryje kuriamas idealizuotas tautinio rašytojo įvaizdis, jį formuojant orientuojamasi į žinomiausių, kultūroje įsitvirtinusių lietuvių literatūros kūrėjų kartą, o jaunesnioji rašytojų karta, priešingai, dalyvaudama radijo programose pateikia ideologizuotai literatūros ir rašytojo sampratai alternatyvų vertinimą. Daroma išvada, kad radiofono literatūros programa daugiausia įtakos darė literatūros sklaidos ir suvokimo (recepcijos) sritims. Ši įtaka išsidėsto tarp dviejų kraštutinumų: ideologinio ir utilitarinio literatūros naudojimo bei prielaidų literatūros procesams savarankiškėti, ugdyti kritiškesnį skaitytoją.