Atgimimo poezija. Kas šaukė tautą, kas ją vedė?

Santrauka

Prasidėjus Sąjūdžiui poezija Lietuvoje įgavo išskirtinę reikšmę: skambėjo mitinguose, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio posėdžiuose, eilėraščiai spausdinti laikraščių ir žurnalų pirmuosiuose puslapiuose kaip programiniai vedamieji. Šiame straipsnyje susitelkiama į Atgimimo laikų poetinį diskursą, t. y. ne į atskirų autorių pavienes eilėraščių rinktines kaip kūrybines jų deklaracijas, bet į tą poeziją, kuri sklandė viešojoje erdvėje, kurią redakcinės kolegijos, kultūrinės ir visuomeninės spaudos turinio formuotojai tuo metu atrinko ir skelbė kaip geriausiai rezonuojančią aktualioms nuotaikoms ir būsenoms. Nepamirština, kad iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos tebeveikė okupacinio režimo cenzūra. Įtampa tarp kūrybinio pasipriešinimo ir atitikimo oficialiai ideologijai, prieštaringų estetinių ir ideologinių išraiškų susipynimas justi ir redakcinėse strategijose, ir to meto eilėraščių poetikoje. Straipsnyje analizuojamos Sąjūdžio laiku poezijoje sukurtos Lietuvos, lietuviškumo, nacionalinės istorijos reikšmės, jų ištakos ir socialinė recepcija bei tikrinama populiari nuomonė, kad Sąjūdžio metais poezija simboliškai atstojo trūkstamą valstybės politinio išsilaisvinimo programą.