Vaižgantas Lietuvos mokykloje

Santrauka

Literatūros kanono tyrėjų teigimu, švietimo institucijos ir joms skirtos ugdymo programos atlieka svarbų vaidmenį įtvirtinant literatūros kanoną ir jam priskiriamus autorius bei kūrinius. Todėl straipsnyje bandoma apžvelgti, kada ir kokie Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) kūriniai buvo įtraukti į mokyklų literatūrinio ugdymo programas, kaip keitėsi šio rašytojo kūrybos ir biografijos interpretacijos tarpukario, sovietmečio ir Nepriklausomos Lietuvos mokyklose. Didžiausias dėmesys skiriamas apysakos Dėdės ir dėdienės vietai ir prasminiams interpretacijų atskaitos taškams mokyklai skirtuose literatūros vadovėliuose.
Pirmą kartą J. Tumo-Vaižganto biografija ir kūriniai į mokyklų programas buvo įtraukti antrojo tarpukario Lietuvos dešimtmečio pradžioje – tai buvo ištraukos iš romano Pragiedruliai, publicistikos straipsniai, apysakos Dėdės ir dėdienės fragmentai. Šie kūriniai mokyklų literatūros ugdymo programose išliko sovietmečiu ir Nepriklausomos Lietuvos metais. Keitėsi tik kūrinių ir biografijos interpretacijos. Be abejonės, mokykla atliko J. Tumo-Vaižganto biografijos ir kūrybos atminties išsaugojimo, arba įamžinimo, funkciją, iš dalies ir jo kūrybos kanonizavimo procesą. Skirtingos politinių epochų ideologijos lėmė skirtingus idėjinius ir vertybinius biografijos ir kūrybos perskaitymo atskaitos taškus, kurie neleido sukurti kanonui privalomo tvirto kūrybos skaitymo ir suvokimo rakto. Privalomos ideologinės interpretacijos užgožė ir estetinę kūrinių plotmę, nors būtent šioji plotmė garantavo ir garantuoja J. TumoVaižganto kūrybos išlikimą nuolat kintančiame lietuvių literatūros kanone.