XVIII a. pabaigos Prūsijos Lietuvos vertėjo, religinių raštų rengėjo, kalbininko, grožinės literatūros kūrėjo Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) pavardė lietuvių kultūroje patyrė bene didžiausius adaptacinius pokyčius. Šio asmenvardžio vartojimo istorijoje nuo XIX iki XXI a. priskaičiuojame apie aštuonias skirtingas rašymo formas: Mielcke, Mielckė, Mielke, Mielkus, Milkė, Mylkė, Milkus, Mielcke’ė.
XX a. 6-o dešimtmečio pradžioje autoritetingiausio senosios lietuvių raštijos tyrėjo, Vilniaus universiteto profesoriaus Jurgio Lebedžio (1913–1970) pastangomis įvesta ir įtvirtinta adaptuota forma Milkus buvo visuotinai priimta ir pasirodė esanti bene tvariausia. Vis dėlto Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalis mokslininkų apsisprendė grįžti prie originalios formos Mielckė arba Mielcke’ė, tad vartosenoje, nelygu autorius, radosi trys pagrečiui vartojamos formos. Straipsnyje, remiantis asmenvardžio Mielcke adaptavimo istorija, keliamas iki šiol opus nelietuvių kilmės senosios lietuvių raštijos ir literatūros kūrėjų asmenvardžių rašymo klausimas.