Lietuvių pasaulietinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 200-osios gimimo metinės sukako 1914 m. sausio 1 d. Praėjus septyniems mėnesiams Europos šalys įsitraukė į Didįjį karą, vėliau pavadintą Pirmuoju pasauliniu karu, nesugrąžinamai pakeitusiu žemėlapį, masyvias imperijų teritorijas užpildžiusiu daugybės valstybių – didesnių ir mažų – lopinėliais. Prieš atverdama galimybę ir Lietuvai tapti nepriklausoma šalimi, ši sudėtingų pokyčių banga daugybę visuomenės pradėtų kultūrinių iniciatyvų ilgam sustabdė. Donelaičio jubiliejus primena tautos brandos egzaminą tų didelių pokyčių išvakarėse. Šio straipsnio tikslas – papildyti Domo Kauno studijoje Kristijono Donelaičio atminties paveldas atliktą įpaminklinimo iniciatyvų rekonstrukciją įvairių spaudos bendradarbių motyvacijos sociokritine analize. Taip pat išplėsti teminį aspektą bei chronologines ribas, stebint poeto palikimo interpretacijų klišes ir naujoves, tęstinumo perspektyvą ankstyvojoje lietuvių literatūros istoriografijoje bei tautinėje ugdymo sistemoje. Tyrimų lauku pasirinkta modernioji lietuvių spauda, pagrindinį dėmesį skiriant Didžiojoje Lietuvoje ėjusiems leidiniams.