Tarp etnocentrizmo ir daugiakultūriškumo: kultūrinis kraštovaizdis vadovuose po Vilnių lenkų kalba (1856–1939) ir Zalmeno Šyko Toyznt yor Vilne

Santrauka

Straipsnio tikslas – parodyti, kaip išskirtinai Zalmenas Šykas kelionių gide Toyznt yor Vilne („Tūkstantis Vilniaus metų“) vaizduoja daugiakultūrį miesto paveldą, ir šį leidinį palyginti su kitais Vilniui skirtais vadovais. 
Apžvalga pradedama nuo seniausių – 1856 ir 1860 m. – lenkų archeologo ir leidėjo Adamo H. Kirkoro išleistų vadovų po Vilnių. Kirkoras pristatė tuomet naujovišką požiūrį ir atsisakė miesto kultūrinės erdvės hierarchizacijos principų. Jis kruopščiai aprašė objektus ir vietas, reprezentuojančias įvairias (lenkų, lietuvių, armėnų, vokiečių, žydų) kultūras ir denominacijas (katalikybę, protestantizmą, stačiatikybę, judaizmą, islamą). Kirkoro pasakojimo būdas pasirodė besąs išskirtinis, nes vėliau, XX a. pradžioje, gausiai publikuotuose kelionių vadovuose Vilnius pirmiausia tebebūdavo aprašomas kaip lenkų kankinystės vieta, o lenkų kultūros apraiškos – kaip tikresnės ir būdingesnės miestui.
Puikus iš kankinystės perspektyvos parašyto kelionių vadovo pavyzdys – populiarusis Wilno: przewodnik krajoznawczy („Vilniaus įžymybių gidas“), kurį 1923 m. išleido lenkų architektas, architektūros istorikas, Stepono Batoro universiteto profesorius Juliuszas Kłosas. Pakilus jo pasakojimas kupinas perdėto nacionalistinio patriotizmo, jame juntama ryški etnocentrizmo ir
tautinės megalomanijos gaida. Kłoso leidinyje pagrindinius objektų ir vietų atrankos kriterijus lėmė tai, kiek tie objektai ir vietos skleidė lenkiškumo dvasios ir pabrėžė lenkų tautos kentėjimus. Vadovu siekta paliudyti, kad Vilniaus regionas yra slaviškas – taip norėta patvirtinti Vilniaus priklausomybę Lenkijai. Žydų kvartalą Kłosas aprašė iš kultūrinio pranašumo pozicijų, miesto kraštovaizdyje pavaizduodamas jį kaip svetimkūnį. Straipsnyje taip pat glaustai aptariami Władysławo Zahorskio, Helenos Romer, Jono Vytauto Narbuto, Mykolo Biržiškos ir Jano Jaskólskio parašyti vadovai po miestą.
Iš daugumos XX a. vadovų po Vilnių Šyko darbas išsiskiria daugiakultūre, nuo etnocentrizmo atsieta perspektyva. Didžioji knygos dalis skirta lenkų kultūros apraiškoms, remiamasi Lenkijos tautinės atminties modeliu, taip pat iškeliamas maršalo Józefo Piłsudskio kultas. Pažymėtina, kad Šyko vadove gausu su Vilniumi susijusios lenkų literatūros citatų. Pagrindinių temų analizė atskleidžia, kaip esmingai autorius atitolo nuo tuomet gyvavusio kanono. Šyko vadovo po Vilnių dokumentinė vertė ypatinga ir tuo, kad jo autorius gebėjo pristatyti Vilnių kaip daugiakultūrį miestą, o drauge – išsamiai aprašyti to meto vietos lenkų kultūrą.