Straipsnyje apžvelgiama buvusio Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus, žymaus knygotyrininko ir bibliotekininko, Vilniaus universiteto profesoriaus Levo Vladimirovo (1912–1999) veikla XX a. šeštajame dešimtmetyje siekiant susigrąžinti senojo Vilniaus universiteto bibliotekos knygų fondą, prarastą XIX a. po Vilniaus universiteto uždarymo, taip pat išvežtas Pirmojo pasaulinio karo metu knygas iš Vilniaus viešosios bibliotekos. Šio gana sėkmingo sumanymo įgyvendinimas leido rekonstruoti knygų fondą Bibliotheca Academiae Vilnensis (kitaip BAV), kuris tapo tikra jungiamąja grandimi tarp senojo ir dabartinio Vilniaus universitetų.